APŽVALGOS

Patalpinta 1 balandžio, 2015, 21:36

0

Dekonstruktyvaus konceptualizmo santykis su fotografija ir pramoniniu dizainu

Daugelio konceptualių menininkų projektų žinomi tik dokumentacijos dėka, kuri visuomenėje  skelbiama fotografijų, raštiškų tekstų ar rodytų objektų pavidalu. Kartais meninio veiksmo dokumentacija (kaip Robert Barry, Yoko Ono ir Lawrence Weiner meno projektuose) pažeminama iki komplekto raštiškų instrukcijų statuso, apibūdinančio darbą, tačiau tuo pačiu skelbianti, jog mintis svarbesnė nei eksponatas. Konceptualizme fotografiją galima laikyti pagrindine dokumentavimo forma, o pramoninį dizainą suvokti kaip lauką, inovuojamą konceptualių menininkų sukurtais objektais. JAV meno istorikas Edward A. Shanken kaip pavyzdį išskiria konceptualų menininką Roy Ascott, kuris „savo kūryba parodo reikšmingus susikirtimus tarp konceptualaus meno ir technologijos, sugriaudamas tradicinę šių meninių ir istorinių kategorijų autonomiją.“[1] Keista, bet R. Ascott už savo indėlį į konceptualizmą D. Britanijoje negavo pakankamo pripažinimo, todėl kad jo darbai per artimai jungėsi su technologija ir pramone.

Jeff Wall esė pranešimas „Marks of Indifference: Aspects of Photography in, or as, Conceptual Art” (1995)[2] nors ir dažnai ginčytas, buvo vienas iš lemiamų balsų, paskelbusių konceptualaus meno įtaką šiuolaikinei fotografijos praktikai. J. Wall esė, modernistų problemos, tokios kaip savarankiškas refleksyvumas ir specifiškumas suprantamos kaip konceptualių menininkų diskvalifikacija ir fotografijos diletantizacija. Konceptualistams fotografinis vaizdavimas yra atskirtas nuo pavaizdavimo, tokiu būdu nurodoma į tai, ką J. Wall vadina “patirties patirtimi.” J. Wall savo esė nustato du konceptualizmui būdingus reportažinės fotografijos tipus: performatyvi ir parodijinė fotografija. Kiekvienas funkcionuoja kaip atvejo dokumentas, tačiau antrasis tipas vengia, atsisako ar pralenkia vaizdavimą, pabrėždamas tam tikras problemas, iškeltas pavaizdavimo fotografijoje. Konceptualus menas prieštaravo puikios meninės fotografijos amatui. Daugelio konceptualių menininkų fotografijos naudojimas buvo atskirtas nuo fotografinių istorijų apsvarstymo. Menininkų darbai netiesiogiai stoją prieš estetines ar socialines tos pačios meninės eros fotografijos iniciatyvas, o fotografija dažniausiai naudojama kaip įrankis arba priemonė – objektyvus, mechaninis, įrašantis prietaisas. Nekvalifikuotas fotografijos procesas buvo daugiau, mažiau atviras vienos rūšies fotografijos atmetimas kitų naudai, nei reprezentatyvi fotografijos strategija. Tai konceptualių menininkų fotografijos metodas, naudojamas kaip atvaizdas, padedantis meninei idėjai, tuo pačiu praplečiantis fotografinio pavaizdavimo suvokimą. Pasak J. Wall, fotografijos diletantizacija turi būti pripažinta kaip estetinis sprendimas, kuris gali būti susijęs su atsitiktinėmis meninėmis operacijomis ar dekonstruktyviomis praktikomis. J. Wall tvirtinimu, konceptualizmas katalizavo fotografijos transcendenciją, sukurdamas naujas iliustratyvias strategijas.

Šiandien atvaizdo arba objekto archeologija yra tiriama jaunesnių menininkų, tokių kaip Simon Starling, kuriems objektas ir jo fotografija yra tik vienas iš punktų, sujungiantis materialių istorijų seriją. Visiems trims, Douglas Huebler, Emmett Williams, Simon Starling, fotografija yra dokumentas, kurio reikšmė nesusijusi su atvaizdu, o su nesuskaičiuojamomis asociacijomis, kurias ji mobilizuoja.

Pirmoji šiuolaikinių menininkų grupė atstovauja “fotografinei skulptūrai”, kuri naudoja fotografiją kaip darbo priemonę dekonstruojant vietą, erdvę ir laiką. Fotografija naudojama dviems tikslams, visų pirma, kaip priemonė išreikšti idėjai, visų antra meninio veiksmo dokumentacijai. Vietos ir laiko dekonstrukciją savo projektuose taiko šiuolaikiniai menininkai Isidro Blasco ir Noemie Goudal. Ispanų kilmės menininkas I. Blasco skulptūriškuose meno objektuose  sujungia architektūrą ir fotografiją, tam kad atskleistų daugialypes fizines ir psichologines vietos reikšmes. I. Blasco naudodamas skaitmeninius atvaizdus ir statybines medžiagas sukuria skirtingo mastelio trimates architektūrinės aplinkos rekonstrukcijas, kurios tarsi naujos miesto formos žaidžia su suvokimu. Menininkas išsirenka vieną namo kampą mieste arba patalpoje ir „kubistinio“ fotokoliažo pagalba konstruoja naują erdvę, žiūrovui matomą tik iš pasirinktos perspektyvos. Trimatės fotoskulptūros yra trumpo daugialypių kampų eiliškumo priežastis, gaminanti erdvę, kuri yra tuoj pat atpažįstama ir tuo pačiu visiškai nauja. I. Blasco dekonstravimo metodo pagalba suteikia žiūrovui skirtingas vieno atvejo, vietos ar minties perspektyvas. Viena iš žinomiausių autoriaus foto skulptūrų yra darbas pavadintas „Deconstructing Ways“ (2011) [1.a il.], kuriame architektūrinėmis priemonėmis atskleidžia vienos Sidnėjaus miesto gatvės perspektyva. Naujai sukurtos gatvės fotomontažas buvo sumontuotas ant pastato fasado, tobulai pritaikant ir integruojant jį į esamą miesto aplinką. Konstruktyviu fotografijų sudėliojimu išryškintas trūkumas meno objektui ironiškai prideda realistinį įvaizdį.[3] Panašias vietos, erdvės ir laiko dekonstrukcijas savo meniniuose eksperimentuose išbando ir fotografė N. Goudal. Tiesa, erdvės dekonstrukcijos pateikiamos ne taip struktūruotai kaip kuria I. Blasco, labiau lyriškai ar net romantiškai įvedant žiūrovą į naują vietą. Vietos dekonstrukcijai autorė renkasi nuotraukas, kuriose yra stiprus emocinis turinys, jaučiasi gamtinė išraiška. N. Goudal fotografiniai atvaizdai, koncepcijos, skulptūros ir įrenginiai rūpestingai prijungiami prie specifinės erdvės prieš ją nufotografuojant. Fotografijos aktas paverčia naujai sukurtą erdvę objektu. N. Goudal naudoja stambius popierinius fonus, kuriuos sugretina su peizažu kviesdama žiūrovą įeiti į erdvę [1.b il.]. Scenos atgaivina izoliuotas teritorijas, kurios lygiagrečiai auga laike, leisdamos adekvačiai plėtotis savo istoriškumui. Kurdama naujus erdvinius, vietos objektus autorė naudoja ne tik fotografiją, taip pat naudojami įvairūs scenografiniai elementai, smulkūs objektai. Objektų serija tiria tokias vietas kaip salos ir prarastas rojus, kur „apčiuopiama erdvė yra dažnai kultivuojama per žmogaus vaizduotės žemėlapį“.[4] Atvaizdai kviečia pasinerti į fantastiškas erdves, kurios iš tikrųjų geografiškai neegzistuoja. Skirtingai nuo utopijų, kurios visada nustatomos išradimo srityje, šios vietos gali būti apibrėžtos kaip heterotopijos[5]. Terminas įvestas M. Foucault, kuris reiškia erdvės kitoniškumą, sutampančias fizines ir psichines pasėkmes.

Kita šiuolaikinių konceptualistų grupė atstovauja objekto ir proceso dekonstrukcijai. Iš Kubos kilusių menininkų grupė (Bili Bidjocka, Alexandre Arrechea, Dagoberto Rodriguez,  Marco Castillo,  Rivane Neuenschwander) save vadinanti Los Carpinteros (iš ispanų kalbos išvertus „Dailidės“) dekonstrukcijos pagalba konvertuoja šiuolaikinį meną ir taikomuosius menus į regimąsias dabarties alegorijas. Los Carpinteros darbuose dažniausiai ironiškai susivienija idėja, architektūra ir skulptūra. Menininkai atvirai ir šmaikščiai privačių ir viešųjų erdvių, kasdienių objektų ir miesto architektūrinio planavimo konsolidacija siūlo komentarus apie politiką ir visuomenę, siekia sukrėsti ir šokiruoti. Inversija, transformacija ir kitimas – yra pagrindinės meninės veiklos kryptys. Architektūra paverčiama į funkcinius objektus, kasdieniai daiktai į architektūrą. Dekonstrukcija išreiškiama perkėlimo principu, kai pakeičiama prasmė perkėlus objektą į ne jam skirtą vietą ar aplinką. Pažįstamos daiktų savybės dingsta, kieti kūnai suskystinami, kuriamas nuolatinis prieštaravimas. Dekonstrukcija taikoma nesiekiant artistiškumo, greičiau tai būtina sąlyga išvaduoti pasaulį iš jo priežastinių santykių: pavyzdžiui, miegamojo lova paverčiama į magistralių susikirtimo mazgą arba amerikietiškus kalnelius [2.a il.], taip pat, dažnai dekonstruojami ir visuomeniniai procesai, tokie kaip lankymasis bažnyčioje [2.b il.]. Los Carpinteros verčia pažįstamą aplinką į paradoksalius ir iš dalies keistus kontekstus, kurie iš esmės abejoja dominuojančią pasaulio struktūrą. Su kritišku atspalviu ir humoristiniu lengvumu menininkai savo projektuose kuria subtilaus dvilypumo tinklą ne tik tarp objekto ir funkcijos, bet ir tarp kalbos ir reikšmės. [6]

 Didžioji dalis konceptualaus arba tiksliau šiuolaikinio meno darbų pasižymi objekto dekonstrukcija. Skirtingomis dekonstravimo priemonėmis autoriai atskleidžia skirtingas meno kūrinio reikšmes. Neretai taikomos šios dekonstravimo priemonės, kaip išardymas, konstravimas ir  perkonstravimas. Išardyto objekto sandara žiūrovui pateikiama kaip naujas dar nematytas rakursas, kuris tuo pačiu glumina ir provokuoja. Perkonstravimu, o gal reikėtų sakyti „sutvarkymu“ pasižymi šveicarų kilmės menininko Ursus Wehrli šmaikščios kasdienybės objektų restruktūrizacijos [3.a il.]. Pirmoje savo fotografijų knygoje „Tidying Up Art“ (2003) menininkas restruktūrizavo garsių menininkų paveikslų turinį. Šiuo metu U. Wehrli perkėlė smulkmenišką tvarkingumą į kasdienius objektus, tokius kaip sriuba, smėlio dėžė ar automobilių stovėjimo aikštelė. Visas šias foto-restruktūrizacijas galima rasti antroje jo knygoje, „The Art of Clean Up: Life Made Neat and Tidy“ (2013). Pasak U. Wehrli jo darbai „ iš esmės, yra žvilgsnis į daiktus iš skirtingų rakursų ir visa tai pateikiama kaip meno komedija. Aš visada žavėjausi daiktų struktūra, kodėl daiktai funkcionuoja vienaip, o ne kitaip? Tokiu būdu aš mėgstu pamatyti, kaip daiktai keičiasi, jei keičiame požiūrį į juos.“[7] U. Wehrli meno projektai apima struktūrizaciją, dekonstrukciją ir reorganizaciją. „Tvarkybos“ metodas jam leidžia pamatyti, kaip žmonės reaguoja į hierarchiją ir naujos (re)struktūros sukūrimą. Menininkas naudoja fotografiją kaip vaizdinę priemonę, kurios pagalba tiria naujus kasdieniniame pasaulyje surastus kontrastus. Išardymą, kaip dekonstravimo priemonę meistriškai naudoja fotografas ir menininkas iš Kanados Todd McLellan, tyrinėjantis elektronikos prietaisų sandarą. T. McLellan smulkmeniškai išardo prietaisą ir rūpestingai išdėsto kiekvieną jo komponentą fotografavimui. Taip pat kuriamos įspūdingos išardyto objekto dalių kompozicijos ore, tarsi sustabdomas laikas [3.b il.]. Panašią  sustabdyto laiko iliuziją 2012 m. sukūrė menininkas iš Olandijos Paul Veroude. Išardęs garsaus lenktynininko Michael Schumacher F1 bolidą P. Veroude žiūrovui atskleidė šių greitų automobilių sandarą ir lengvumą [3.c il.]. Menininkas išardė 2010 modelį ir pakabino ore kiekvieną automobilio dalį. Meno kūrinys, žinomas kaip „View Suspended II“ svėrė daugiau kaip 600 kg ir turėjo 3 200 atskirų, ore sklandančių dalių.

Objekto konstravimas gali pasireikšti dvejopai. Pirmuoju atveju objektas konstruojamas išardžius ir vėl kitaip surinkus jo struktūros dalis.  Antrasis būdas – objektas konstruojamas iš kitų objektų struktūrinių dalių ar net iš kitų objektų. Tokio tipo dekonstrukcijas atlieka  Michael Johansson (Švedija) ir Marjan Teeuwen (Olandija). Abiems autoriams būdingas objekto ir aplinkos konstravimas naudojant kitus objektus. M. Johansson skulptūros tarsi “Tetris“ žaidimas, kuriame įprasti ir nenaudingi daiktai sudeliojami taip, jog tarp jų neliktų tuščios vietos. [4.a il.] M. Johansson domisi nereguliarumu ir atsitiktinumu, kai kurie daiktai sujungiami į kompoziciją pagal bendrą spalvą ar formą. Autorius šias kasdienio materializmo dekonstrukcijas aiškina taip: “parodoma funkcija, bet funkcionalumas sunaikinamas”.[8] „Rubik’s“ (2007) serijoje autorius kasdienius virtuvinius objektus, pagamintus nuo 1950-ųjų ir 60-ųjų, dažniausiai iš plastiko, suspaudė į kubus. [4.b il.]. Kitose parodose, tokiose kaip „Strolls Through Time And Space“ (2009) M. Johansson taip pat tyrinėja praėjusių kelių dešimtmečių objektus ir kombinuoja juos tarpusavyje, sukurdamas skulptūras tarsi „laiko kapsules“. Autorius neapsiriboja vien tik parodomis galerijose, tvarkingos dekonstrukcijos kuriamos ir iš didelių objektų, tokių kaip automobiliai, daiktų kompozicijos  inkrustuojamos ir į pastato fasadus. Priešingai nei M. Johansson, M. Teeuwen nekonstruoja objektų. Iš skirtingų daiktų autorė kuria perpildytas ir apribotas erdves. Objektai erdvėje sugrupuojami ir kruopščiai sudėliojami pagal funkcijas, spalvas, dydį ar struktūrą. Daugelis M. Teeuwen kompozicijų kuriamos apleistuose pastatuose,  išgriautų sienų viduje, tuščiose erdvėse. [4.c il.] Tuštumai suteikiama tam tikra psichologinė prasmė, lubos, grindys ir sienos suvienijamos į vieną bendrą kompoziciją, žiūrovui atskleidžiančią daiktais perkrautos perspektyvos vaizdą. Visi objektai, naudojami autorės darbuose, imami iš nugriautų pastatų struktūros. Netvarkingi ir kažkada sunaikinti daiktai atkuriami kito apleisto pastato interjere. M. Teeuwen dekonstruktyvi  kūryba artima Gordon Matta-Clark apleistų pastatų koncepcijai.

Galima teigti, jog daugelį konceptualaus meninio judėjimo problemų perėmė šiuolaikiniai menininkai. Galbūt jie neįvardina savęs „konceptualiais menininkais“, tačiau jų darbuose vyrauja konceptualistų idėjos ir problematika, tokia kaip suprekinimas, socialinė ir/ar politinė recenzija, informacinė visuomenė. Menininkai, dirbantys su įdiegimo menu, atlikimo menu, „net.art“ ir elektroniniu/skaitmeniniu menu taikydami dekonstrukcijos metodą aktualizuoja šias socialines problemas. Kitas svarbus veiksnys, rodantis konceptualaus meno virsmą šiuolaikiniu menu yra dekoratyvi menininkų raiška. Viena iš pagrindinių kritikų konceptualiam menui D. Britanijoje skelbia, jog menininkų kuriamos sąvokos ir mintys yra per silpnos. Konceptualus menas, kaip kažkada ir dekonstruktyvizmas, architektūroje virto dekoravimo menu, kuriam svarbi meninė išraiška, bet ne turinys. Teoretikas Michael Paraskos straipsnyje „The Jackdaw“(2013) žurnale teigia, jog konceptualizmo menas išsaugo iš istorinės konceptualaus meno formas, tačiau beveik neturi minčių. M. Paraskos siūlo šią meno rūšį vadinti dekonceptualizmu – konceptualus menas be sąvokos.[9]

Žvelgiant į dekonstruktyvizmą architektūroje, pramoniniame dizaine, fotografijoje ar šiuo atveju konceptualiajame mene tampa aišku kaip dekonstruktyvi praktika pasiekia meną ir keliauja iš vienos formos į kitą. Visą ši procesą galima suvokti kaip kelią. Inovatyvumo banga – tai kelias, kurį meno lauke nukeliauja aplinkoje atsiradusi dekonstruktyvi praktika. Grandininė reakcija prasideda šiuolaikiniam menui interpretuojant natūraliai susiklosčiusius dekonstruktyvius procesus, vykstančius gyvenamojoje aplinkoje. Šiuolaikinis menas yra kaip pirminis katalizatorius, veikiantis socialinį ir meno lauką. Dekonstrukcija patekusi į šiuolaikinį meną palaipsniui įsisavinama kitų kūrėjų. Kaip pavyzdys, galėtų būti šiuolaikinio meno objektas – dekonstruktyvi skulptūra, kurią sukūrė dekonstruktyvių procesų savo gyvenime įkvėptas menininkas. Skulptūra inovatyviai veikia socialinį lauką (grįžtamasis ryšys) ir meno lauką (atoveiksmis). Dizaineris savaip interpretuodamas skulptūrą sukuria dekonstruktyvų dizaino objektą, kuris inovatyviai veikia kitus meno lauko elementus, kūrėjus ir visuomenę (didesnis grįžtamasis ryšys). Dekonstruktyvaus inovatyvumo banga atoveiksmio dėka plečiasi ir adaptuojasi prie gyvenamosios aplinkos. Naujai sukurti dekonstruktyvūs meno objektai susilieja su bendru nepastovios aplinkos fonu, papildo ją ir tampa jos dalimi.

[1] Shanken Edward A., Telematic Embrace, Visionary Theories of Art, Technology, and Consciousness by Roy Ascott, University of California Press; 1 edition, 2007, p. 167.

[2] Wall Jeff, Marks of Indifference: Aspects of Photography in, or as, Conceptual Art, in Ann Goldstein and Anne Rorimer, Reconsidering the Object of Art, 1965-1975, Los Angeles, 1995, p. 247-267.

[3]  Arranz Angel, Dismantling the time: a theoretical and practical basis for sinusoidal deconstruction, Master Thesis Institute of Sonology Royal Conservatory of The Hague, 2008, p. 27-31.

[4] Montabonel Sebastien, Lewis Emma, Suspended Disbelief: The Photography of Noemie Goudal, Edel Assanti, London, 2012.

[5] M. Foucault interpretuodamas įvairias „kitas vietas“ („other spaces“), tarp jų ir miesto dedamąsias, naudoja heterotopijos sąvoką. Heterotopijos – tam tikra priešingybė utopijai: jeigu utopijos yra įsivaizduojamos vietos, neturinčios realaus analogo, tai heterotopijos – realios vietos, neturinčios vientiso, vienareikšmio įsivaizdavimo skirtingų jas propaguojančių kultūrų kontekste.

[6] Ankele Gudrun, Zyman Daniela, Los Carpinteros Handwork: Constructing the World, Walther König, Köln, 2011, p. 56-63

[7] Wehrli Ursus, Ursus Wehrli tidies up art, in: TED talk, [interaktyvus], įkelta 2008-11-12,  žiūrėta 2014-08-23, http://www.ted.com/talks/ursus_wehrli_tidies_up_art?language=en

[8] Johansson Michael, Familiar Abstractions, Vigeland-museet/Bono, Norway, 2013, p. 6.

[9] Paraskos Michael, Anarchy in the UK, British art magazine The Jackdaw, London, January 2013.

Raktiniai žodžiai: dekonstrukcija, Dekonstruktyvaus konceptualizmo santykis su fotografija ir pramoniniu dizainu, dekonstruktyvizmas, dekonstruktyvus konceptualizmas, pramoninis dizainas

Susiję įrašai

Dekonstruktyvistinio dizaino poveikis →

Pramoninis dekonstruktyvistinis dizainas →

Prie pesčiųjų perėjų statomi nauji krepšinio lankai! →

Dekonstruktyvizmas grafiniame dizaine →