APŽVALGOS

Patalpinta 1 balandžio, 2015, 22:05

0

Dekonstruktyvistinio dizaino poveikis

Šiandieninis dizainas beprecedenčiame sunkumo lygmenyje sujungia skirtingas veiklos sritis. Dizaineriai kurdami naujus objektus nagrinėja sąveikas tarp vizualinių, fizinių, socialinių, kultūrinių, technologinių ir ekonominių faktorių. Dizainas tapo sudėtingų procesų valdikliu, veikiančiu kaip reikalinga, daugialypė disciplina. Kultūrinis sektorius iš kitų sektorių išsiskiria tuo, jog žmogaus intelektinės veiklos pagalba jame yra kuriama aukšta pridėtinė vertė. Dizainas, kaip kultūrinio lauko dalis, šiandien yra vienas svarbiausių masinio vartojimo produktų ir tuo pačiu visuomenės inovatyvumo išraiškų. Didėjant inovacijų skaičiui visuomenė priversta kuo greičiau sąmoningai ar nesąmoningai  jas įsisavinti. Dizainerių pareiga koordinuoti ir tikslingai panaudoti sukurtus inovatyvius sprendimus, atsižvelgiant į visuomenės poreikius ir problemas sugeneruoti dar tobulesnius ir tuo pačiu socialiai, ekonomiškai, ekologiškai vertingesnius produktus bei paslaugas. Šiandieniniai dizaino ir su juo susijusio inovatyvumo procesai plačiai nagrinėjami mokslinėje literatūroje. Dauguma mokslinių straipsnių ir leidinių argumentuotai akcentuoja dizaino įtaką inovatyvumui, pabrėžiama, jog tai yra vienas iš elementų (kultūrinis, kūrybinis), skatinančių inovatyvius reiškinius. Šio dėmens reikšmė inovatyvumui mokslinėje literatūroje tyrinėjama kompleksiškai, neišskiriant konkrečių dizaino sričių. Kaip pagrindinė, su inovatyvumu susijusi dizaino dalis, akcentuojamas kūrybiškumas, todėl daugiausiai tyrinėjamas ir aptariamas literatūroje.[1] Dekonstruktyvistinio dizaino aktyvumas akcentuojamas įvairiuose straipsniuose apie meną ir kultūrą, tačiau nėra kalbama apie jo potencialą, susijusį su inovatyvumu. Šiame tekste trumpaai aptariami dekonstruktyvistinio dizaino inovatyvumo aspektai, tiesiogiai susiję su visapusišku, t.y. socialiniu, kultūriniu, ekonominiu inovatyvumu.

Dauguma autorių, tyrinėjančių inovatyvumą pabrėžia kūrybiškumo svarbą. Tai vienas iš pagrindinių veiksnių padedančių atsirasti inovacijoms. Dažniausiai kūrybiškumas siejamas su dizainu bei kultūros lauku. Švietimo sistemos kokybė, žmonių noras išreikšti save (meniškai) bei visuomenės atvirumas, susijęs su skirtingomis šalimis ir jų kultūromis, sukuria kūrybišką klimatą. [1.il. ‘Kūrybiškumo klimatas’] Kūrybiškame klimate naujų minčių genezę stimuliuoja turintys aukštesnį išsilavinimą ir stipresnį (savarankišką) polinkį žmonės. Kūrybiška išraiška, naujų tezių kūrimas yra sąlygojami naujų idėjų ir minčių iš skirtingų sričių ar kultūrų toje pačioje visuomenėje. Kūrybiškumas generuoja naujas idėjas, todėl palankesniame kūrybiškame klimate turėtų padidėti kūrybingumas, sąlygojantis naujas mintis. Išaugęs kūrybiškumas sustiprina kūrybinį sektorių, t.y. aukštesnio lygio kūrybiškumą dizaino plėtojimo srityje.[2] Tačiau nebūtinai šie procesai seka vienas kitą. Galimas ir priešingas variantas, kai kūrybiškas dizainas generuoja naujas mintis ir idėjas kūrybiškam klimatui stiprinti. Kūrybiškas klimatas ir kūrybiškas dizainas tarpusavyje susiję reiškiniai vienas kitą papildantys ir įkvėpiantys kūrybiškumu.

Pasak Richard Florida kūrybiškumas yra daugialypis reiškinys, kurį galima suskirstyti į tris skirtingus tipus: technologinis kūrybiškumas (išradimai), ekonominis kūrybiškumas (inicijavimas) ir meniškas/kultūrinis kūrybiškumas (dizainas).[3] Visi šie kūrybiškumo tipai tarpusavyje dalijasi bendrą mąstymo procesą ir stiprina vienas kitą. Kūrybiškos ekonomikos rezultatyvumas priklauso nuo tarpusavio ryšio tarp technologijų ir dizaino. Anot D. Britanijos prekybos ir pramonės skyriaus, kūrybiškumas gali būti apibrėžtas “… kaip naujų minčių gamyba, kurios tinkamos tam tikram verslo tikslui”.[4] Kadangi yra tik keli netiesioginiai rodikliai, kuriais galima išmatuoti naujų idėjų generavimą, kūrybinis sektorius naudojamas kaip įgaliojimas nustatyti kūrybiškumą. Kūrybiškas dizainas skatina ne tik įmonių (vidinis inovatyvumas), bet ir šalių konkurenciją. Įmonės sujungiamos tarpusavyje kaip strateginis įrankis, tam kad vadovautų naujovėms ir vystymuisi, taip pat auklėtų nacionalinį konkurentiškumą, padėtų bendram šalies kūrybiškumui ir įvaizdžiui. Tokios šalys kaip Suomija, Airija, Ispanija, Danija ir D. Britanija išvystė nacionalinę dizaino politiką ir nemažai investavo į dizainą, kuris dabar kuria unikalius, pasauliniu mastu konkurencingus produktus ir paslaugas bei išsiskiria kaip nacionalinio konkurentiškumo vykdytojas. Naujosios Zelandijos dizaino programa Taskforce[5] nurodo, kad 67 % eksportuotojų ekonominiuose pasiekimuose išskyrė dizainą kaip pagrindinį faktorių, o 80 % kompanijų dizainas turėjo pridėtinę vertę jų verslui. Dažniausiai jis  apibrėžiamas įvairiais būdais sutelkiant dėmesį į dizainą, kaip ekonominę veiklą, arba bendrai kaip idėjų vertimą, kuris generuoja naujų produktų ir procesų kūrybingumą. “Dizainas yra sąsaja tarp kūrybiškumo ir naujovių, formuojantis praktiškas ir patrauklias idėjas, teiginius vartotojams ar klientams. Dizainas gali būti apibūdintas kaip kūrybiškumo dislokacija be konkrečios pabaigos.” “…

taip pat dizainą galima traktuoti kaip ekonominį veiklos sektorių. Iš esmės, visi dizaino apibrėžimai pagrįsti dizaino profesijomis ir keturiomis svarbiausiomis dizaino kūrimo sritimis: mados dizainas, grafinis dizainas, interjero dizainas ir pramoninis dizainas.”[6] Kūrybiškumas apibrėžiamas kaip naujų minčių karta, dizainas – kaip minčių formavimas (arba transformacija) į naujus produktus ir procesus, naujovė – kaip minčių eksploatacija, t. y. sėkminga naujų produktų ir procesų rinkodara. Reikia pabrėžti, kad kūrybiškumas, dizainas ir inovacijos nėra priskiriami tam tikroms dizaino sritims ar profesijoms, tačiau taikomi visoje ekonomikoje.

Nemažai šiandieninių tyrimų ir studijų nagrinėja ryšį tarp kūrybiškumo, dizaino ir ekonominės veiklos rezultatų. Danijos dizaino centras (DDC, 2003) nustatė koreliaciją tarp projektavimo ir ekonominės veiklos rezultatų, makroekonominio augimo ir dizaino panaudojimo kuriant naujus produktus. Pajamos ir eksportas buvo didesnis tų įmonių, kurios kuriant naujus produktus daugiau investavo į pakuotės, gaminio estetiką nei tos įmonės, kurios ignoravo dizaino svarbą. Dominic Power savo tyrime “The Future in Design: The Competitiveness and Industrial Dynamics of the Nordic Design Industry“dizaino sektoriuje lygina penkias Šiaurės šalis: Švedija, Danija, Suomija, Norvegija ir Islandija. Nepaisant mažo dydžio, šiose šalyse dizaino pramonė ir pats dizainas yra labai svarbūs veiksniai, sąlygojantys konkurencingumą tarp kitų pramonės šakų. Dizaino naudojimas šių šalių įmonėse padidino jų pelningumą ir naujovių diegimo lygį. D. Power pabrėžia, jog Šiaurės šalių dizaino pramonė patyrė didelį augimą, kuris susikoncentravo didžiuosiuose miestuose.[7] Kūrybiškumas ir dizainas siejasi  su inovacijomis kai pirmasis prisideda prie idėjų plėtros, o antrasis prie galimybės sėkmingai komercializuoti šias idėjas. Daniel Birke ir G. M. Peter Swann, nustatė tris skirtingus modelius siejančius kūrybiškumą ir dizainą su inovatyvumu. [2. il.]  Linijinis modelis – kūrybiškumas sąlygoja teigiamą poveikį moksliniams tyrimams ir plėtrai, kuri savo ruožtu daro teigiamą įtaką inovacijoms. Interaktyvus modelis apima ne tik grįžtamojo ryšio poveikius tarp skirtingų linijinio modelio elementų, tačiau taip pat pripažįsta dizaino svarbą. Kūrybiškumas tiesiogiai susijęs su projektavimu ir dizainu, o pastarasis – su inovacijomis. Trečiajame ir labiausiai užbaigtame modelyje kūrybinis klimatas užima centrinę padėtį. Šiame modelyje P. Swann ir D. Birke atskiria dizaino sritį nuo mokslinių tyrimų ir plėtros.[8] Bruce Tether mano priešingai ir teigia, jog “dauguma inovacijų, susijusių su dizainu yra paslėptos plėtros srityje”.[9] Ray Lambert, naudodamas su D. Britanija susijusius duomenis nurodo, kad dizaino įvestys, naudojamos kartu su technologinėmis sąsajomis, inovacijų procese sąlygoja didžiausią poveikį. Nors dizainas ir technologija yra skirtingos veiklos formos, jos papildo viena kitą.[10]

Dizaino kūrybiškumas ir technologinis inovatyvumas plačiai aptariami moksliniuose straipsniuose, apie tai kalba dizaino mokyklos, pedagogai ir dėstytojai. Ši tema ypač aktuali šiaurės šalims, kurios dagiausiai investuoja į dizainą. Dauguma autorių pabrėžia dizaino svarbą generuojant inovacijas, tai įrodoma pateikiant statistinius realizavimo ir produktyvumo duomenis, taip pat praktiniais eksperimentais.  D. ir  G. M. P. Swann (2005) schemose galima matyti, jog dizainas yra vienas iš veiksnių, sąlygojančių inovacijos atsiradimą ir tobulėjimą. Kaip pagrindinis inovuojantis dizaino aspektas išskiriamas kūrybiškumo veiksnys. Pirmojoje schemoje kūrybiškumas ir dizainas skaidomi į kūrybinį sektorių, mokslinius tyrimus ir plėtrą, dizaino veiklą (aktyvumą), konkurencingumą dizaine. [1.il.] Remiantis meniniu tyrimu prie šios kūrybiškumo grupės galima priskirti ir dekonstruktyvistinį dizainą – dekonstruktyvistinis dizainas daugiau veikia kūrybinį lauką, o ne socialinį. Kalbama apie kuriančios ir griaunančios dekonstrukcijos sąvokas. Dekonstruktyvistinis dizainas savo kūrybiškumu (kuriančia dekonstrukcija) ir menine išraiška stipriai veikia dizaino (bendrąja prasme) kūrybiškumą ir tuo pačiu naujo dizaino/technologijos objekto inovatyvumą. Dekonstruktyvistinis dizainas, naudojantis griaunančios dekonstrukcijos principus veikia socialinį lauką arba kitaip tariant kūrybišką klimatą: kūrybiškas išsilavinimas, kūrybiška saviraiška ir tolerancija. Remiantis šiais duomenimis

dekonstruktyvistinis dizainas įtraukiamas į kūrybiškumo ir dizaino lauką. Galima išskirti pagrindinius dekonstruktyvistinio dizaino inovatyvumo aspektus arba esminius skirtumus tarp dizaino (bendraja prasme) ir dekonstruktyvistinio dizaino. Dekonstruktyvistinis dizainas suvokiamas kaip dizaino dalis savo unikalumu ir specifiškumu sąlygojanti bendrą dizaino kūrybiškumą. [3.il.] Pagrindiniai dekonstruktyvistinio dizaino invatyvumo aspektai yra šie: a. dekonstruktyvistinio dizaino kūrybiškumas, b. dekonstruktyvistinio dizaino emocionalumas, c. dekonstruktyvisitnio dizaino eksperimentiškumas. d. dekonstruktyvisitnio dizaino procesualumas.

Dekonstruktyvistinio dizaino inovatyvumas pasireiškia taikant J. Derrida dekonstrukcijos principus, todėl naujai sukurtas meno objektas yra kūrybiškas ir inovatyvus. Kita dekonstruktyvistinio dizaino inovatyvumo pusė – dekonstruktyvistinio dizaino įtaka meno (kultūros) laukui. Dekonstruktyvistinio dizaino poveikis pasireiškia per netiesioginį dekonstruktyvistinės kūrybos kopijavimą. Alf Rehn ir Christian De Cock meta iššūkį kūrybiškumo apibrėžimui, kuris teigia kad kūrybiškumui yra būtinos originalios savybės. Jų teigimu kopijavimas, imitacija ir mimikrija yra (re)produktyvus darbas, kuris gali būti toks pat svarbus, kūrybiškas ir inovatyvus.[11] Pavyzdžiui, realistinėse iliustracijose bandoma pasiekti fotorealizmą, čia svarbiausi  kritiški kūrybiškumo aspektai – sunkus darbas ir atkūrimo kokybė, bet ne originalumas. Panašiai ir architektūroje, kai siekiama tiesiogiai nukopijuoti stilių, pridedant nedidelius pataisymus, naujai sukurta struktūra pristatoma kaip kūrybiškas darbas, gerbiantis tradicijas ir kopijuojamą stilių. Kitas pavyzdys – pramoninis dizainas – užfiksuodamas stilius ir vaizdus iš praėjusios eros imituojantis natūralias formas ir dizaino objektus. Pagrindiniai šių pavyzdžių pasisekimo požymiai – pažanga kopijuojant ir užuominų išsaugojimas. Tikslumas kopijuojant gali sukurti ironiškus padarinius, kaip pavyzdžiui Oscar Wilde, kuris sukūrė naują komedijos formą, tiesiog tobulai kopijuodamas anglų aukštuomenės manieras spaudoje ir scenoje. Originalumas glūdi santykinėje dinamikoje, ne objekte savarankiškai ir ne kūrybiškume ir gali būti suvokiamas kaip procesas, ne būtina savybė. Kūrybiškumas ir inovatyvumas, susijęs su dekonstrukcija, visada lydimas savotiškos žaidimo formos. Nesvarbu, ar kuriant dekonstrukciją pasitelkiamas skaitmeninės priemonės, ar ji kuriama išvydus kitą dekonstrukciją, ar tiesiogiai kopijuojant dekonstruktyvų objektą/ vaizdą – dekonstrukcija visada reiškia procesą, kuris yra variklis išjudinantis visą kultūros lauką. Meno laukas imituoja ir kopijuoja dekonstruktyvią aplinką, tiesiogiai arba netiesiogiai realizuoja aplinkoje vykstančias dekonstrukcijas. Sukurti dekonstruktyvūs, įdomūs, originalūs ir unikalūs meno/dizaino objektai dėl savo intriguojančio turinio pirmiausia kopijuojami kultūros lauke, kuriame buvo sukurti ir suvokti. Inovatyvumas pasireiškia kai kiekvienas sukuria kažką, kas paradoksaliai tinka taisyklių žaidimui ir tuo pačiu metu nustato naujas taisykles. Dekonstruktyvistinio dizaino inovatyvumas gali pasireikšti dvejopai: pirminis – kaip naujai sukurtos kūrybiškos dekonstrukcijos realizacija; antrinis – kaip dekonstrukcijos (re)produktyvumas meninėje aplinkoje. Pastarajam galima priskirti dekonstruktyvius dizaino objektus, kurie nebūtinai yra originalūs, bet kūrybiški dėl dekonstrukcijos metodo panaudojimo. Alf  Rehn ir Sheena Vachhani akcentuoja, kad dizaino procesas rodo kūrybiškumą, o ne tai kas pateikiama kaip galutinis produktas. Kalbant apie kūrybiškumą nereikia perdėtai pabrėžti originalumo ar unikalumo, nes tai mažina galimybių kiekį kuriomis gali būti išreikštas kūrybiškumas.[12] Dekonstrukcijos metodo pagalba (net ir kopijuojant) atveriamos ne tik originalumu ar unikalumu pagrįstos kūrybiškumo ir inovatyvumo galimybės. Tiesioginis dekonstruktyvistinio dizaino inovatyvumas susijęs su emocionalumu ir eksperimentiškumu. Tiesioginį dekonstruktyvistinio dizaino inovatyvumą galima įrodyti remiantis J. Derrida  dekonstrukcijos teorijos sudedamosiomis dalimis.

Svarbios kūrybiškumo ir tuo pačiu inovatyvumo sąvokos dizaine pagal J. Derrida yra transformacija, laikas/erdvė ir skirtumas/stebėjimas. Pastaroji tiesiogiai susijusi su  J. Derrida skirtumo apibrėžimu – terminai, kurie egzistuoja toje pačioje terpėje, pradeda skirtis ir nukrypti išreiškiant skirtingas savo reikšmes. Įvesdamas différance sąvoką į filosofiją J. Derrida atskleidė galingą įprasto tapatumo ir skirtumo/supratimo pasikeitimą. Dekonstuktyvistinio dizaino inovatyvumas gali būti  siejamas su J. Derrida mintimi, jog „nereikšmingumas reiškia galimybę <…> nežymus pėdsakas yra skirtumo a priori[13] ženklas“.[14] Dizaino sistemos elementai, ženklai ar idėjos, pakeisti nuo savo originalaus konteksto, lengvina différance pojūtį ir tuo pačiu sustiprina emocinį dizaino objekto foną. Esminis différance veiksnys yra buvimo/nebuvimo opozicija. Pagrindinis skirtumas tarp jų – priklausomybė. Neįmanoma įsivaizduoti tam tikro nebuvimo be užuominos apie buvimo principą ir atvirkščiai. Nebuvimas „yra visų galimų būties skirtumų sąlyga“.[15] Dekonstruktyvistinio dizaino inovatyvumas pagrįstas kai kurių konvencijų ir/arba kai kurių taisyklių pašalinimu dizaino kūrimo procese. Pavyzdžiui, kuriant dizainą naudojamą nuorodą į tam tikrus norimus (ne)pavaizduoti objektus, tačiau patys objektai nevaizduojami. Tarkim pastato langai vaizduojami netiesiogiai ir pateikiami per kitas formas ar kitus objektus. Toks langų nevaizdavimas smarkiai ir ironiškai nurodo į jų buvimą. Kitaip tariant langų nebuvimas deklaratyviai paskelbia jų buvimą. Dekonstruktyvistiniame dizaine neapibrėžtumas nurodo į nebuvimą ir/bet buvimą tuo pačiu metu. Neapibrėžtumas savotiškai klaidina, intriguoja ir tuo pačiu emociškai angažuoja žiūrovą.

Kita su dekonstruktyvistinio dizaino inovatyvumu susijusi sąvoka – „in-between‟, pasiūlyta dekonstruktyvisto P. Eisenman, gali būti naudojama keičiant ne tik egzistuojančių architektūros, bet ir dizaino teorijų, pranešimų ir kanonų dislokaciją.[16] Dizaino disciplinoje interpretuojami Martin  Heidegger ir J. Derrida pasiūlytos opozicijos elementai tampa lengviau suvaldomi: struktūra/dekoravimas, abstrakcija/apipavidalinimas, forma/ vaizdas ir t.t. Naudojant šiuos elementus, kaip atskaitos taškus dizainas gali atrasti „in-between‟ ir derybomis arba kompromisu suniveliuoti ribas tarp šių opozicijų. Ankstesnių dizaino periodų  ir stilių kanonai taip pat buvo pagrįsti tam tikra dichotomija[17], kurioje viena opozicijos pusė buvo vertinta per kitą, kaip Vakarų metafizikoje ir literatūroje. Dekonstuktyvistiniam dizainui būdinga begalinė dichotomija, kai objektas susmulkinamas,  jo vaizas arba reikšmė skaidoma į dalis.

Hierarchijų apvertimą ir sumaišymą dizaine galime laikyti kitu inovatyvumo aspektu. Dizaine galima išskirti šias pagrindines hierarchijas: reikšmė/forma, plokštuma/ tūris, suprantamas/protingas, marginalus/centinis, fiksuotas/lankstus, stabilus/takus, pasikartojantis/unikalus, tinkantis/neįgyvendinamas, atradimas/išradimas, medžiaga/transcendentiškumas, koncepcija/simbolis ir taip toliau. Dekonstruktyvistinis dizainas reprezentuoja ne tik kokybę, bet vertina protingumą per supratimą, įrodo makro ir mikro ribinius ryšius. Siekiama atskleisti naujus ir unikalius atvejus – priešingus besikartojantiems. Procesas, pastangos sukurti unikalius dizaino objektus rodo kūrybiškumo ženklus,  o beprecedentį erdvės, vaizdo ar objekto koncepcijos pakeitimą galima laikyti stipriu inovatyvumo pėdsaku. Dekonstruktyvistinis dizainas identifikuoja, kurie hierarchijos terminai (sąvokos ar metaforos) vertinami arba buvo vertinami praeityje. Tikslais – pasiekti „geresnę tiesą‟ ieškant būdų, kuriais šios hierarchijos gali būti atšauktos ir/ar apverstos, arba kaip tam tikrais būdai galima pakeisti šį poliškumą. Vienas iš tokių poliškumų yra marginalumas/centriškumas. Žodis marginalus rodo artumą iki ribų ir kraštų, bet savyje turi abejonę ir dviprasmybę dėl savo buvimo lauke. Centriškumo sąvoka dėl tankių reikšmių leidžia suprasti gylį ir dėmesio centrą. Centre veiksmai yra ribojami krašto. Šis poliškumas gali būti palygintas su daiktu ir jo šešėliu, žeme ir horizontu. Vieni dekonstruktyvistinio dizaino pavyzdžiai pabrėžia periferiją, kiti priešingai koncentruojasi ties centru ir palieka periferiją tuščią kaip koridorių, atvirai vertina centrą. Inovatyvumas  pasireiškia kai atkreiptas dėmesys į dichotomiją sugriauna iš anksto numatytas hierarchijas ir taisykles, pasiekiamas aukštesnis sprendimo lygmuo. Kitas svarbus priešingybių komplektas dizaine yra vidinis/išorinis poliškumas. Tai tarpusavyje susijusi opozicija. Bet skirtingai nuo buvimo ir nebuvimo šis poliškumas yra materialus objektas, todėl jo koncepcija galėtų būti ganėtinai reliatyvi. Vis dėlto dizaino objektai tiesiogiai ar netiesiogiai atskiriantys vidų ir išorę visada pasižymi didesniu kūrybiškumu. Inovatyvumo pėdsakas galėtų būti „ideos‟ sutrikdymas naudojant sintaksinius ir semantinius žaidimus.[18] Kaip teigė F. Saussure, signifikantas ir jo reikšmė yra neatskiriami.[19] Dekonstruktyvistinis dizainas sugriaudamas ar iškraipydamas šį tarpusavio ryšį generuoja sutrikdymą ir įdomius rezultatus. Reikšmė išlaisvinama nuo signifikanto, ir šis atskyrimas sukrečia, sukuria painiavą, o kartais net katarsį. Kartojimas (iterability[20]) garantuoja prasmę. Naujų reikšmių poreikį dizaine galima pripažinti kaip kūrybiškumą savyje savarankiškai. Konvencijos dizaine kartoja save iki tol, kol socialinė struktūra tęsiasi. Nepaisant to, laikiškumas reikalauja tam tikros transformacijos ir dizaino kūrimo metodų pasikeitimų, todėl dizaineriai turi anksčiau pastebėti laikiškumo kaitą ir naujai sukurti dizaino objektus. Tokiu būdu bet koks dizaino objektas, reaguojantis į galimus laikiškumo pasikeitimus išranda ateitį, yra inovatyvus.

Kaip jau minėta, dekonstruktyvistinis dizainas išsiskiria savo kūrybiškumu, emocionalumu, ekperimentiškumu ir procesualumu. [3.il.]  Šiuos esminius bruožus, apibrėžiančius dekonstruktyvistinį dizainą, sąlygoja J. Derrida dekonstrukcijos teorijos sudedamosios dalys. Dekonstravimo metodika iššaukia formų, objektų, veiksmų emocionalumą. Reikia paminėti, jog dekonstruktyvistinio dizaino emocionalumas, jo impulsyvi, improvizuojanti, jausminga raiška  remiasi ne tik spalvine ir tūrine  kompozicija.[21] Dekonstruktyvisitnio dizaino emocionalumus, kaip parodė ankstesniuose skyriuose analizuoti pavyzdžiai, susijęs su viešinama sociokultūrinė problematika ir santykiu su visuomene. Dekonstrukcijos pagalba netikėtai ir aštriai perteikta aktuali problematika emocionaliai šokiruoja – sukuriamas emocinis ryšys su socialine aplinka. Dekonstruktyvistinio dizaino emocionalumas ir kūrybinė ekspresija veikia socialinį lauką, tačiau tai paviršutinis emocinis ryšys, tarytum pirmas įspūdis, kurio pakanka laikinai paveikti visuomeninį atvirumą, individo toleranciją bei kūrybišką saviraišką. Kultūros laukas, priešingai nei socialinis, kuris dekonstrukciją tik stebi ir įsisavina, dekonstruktyvistinio dizaino emocionalumą realizuoja savo kūryboje – kūrybinis sektorius. [1.il.]

Dekonstruktyvistinio dizaino ekperimentiškumas pasireiškia taikant dekonstrukcijos metodą, valingai arba nesąmoningai traktuojant atsitiktinius vaizdus, priešingas formas, skirtingas  reikšmes. Rezultatas nenuspėjamas ir nevaldomas kaip pats dizaino kūrimo procesas. Viena  dekonstruktyvistinio dizaino dalis – objektai, kuriami su tikslu, vedami poreikio arba yra susiję su socialine problematika. Kita dekonstruktyvistinio dizaino dalis – smalsumu pagrįsta meninė ekspresija. Ši dekonstruktyvistino dizaino dalis kūrybiškai veikia savo aplinką – kūrybinį sektorių, kuris daugiau susijęs su pramoniniu dizainu ir realizacija. Dekonstruktyviai kuriantys „menininkai“ inicijuoja kūrybiškumą dekonstruktyviems „amatininkams“.

Dekonstruktyvistinio dizaino procesualumas, tiksliau procesas, inovatyvumo prasme svarbesnis nei galutinis produktas. Pirmame skyriuje aptarti dekonstruktyvizmo pavyzdžiai architektūroje ir dizaine atskleidžia autorių poziciją – akcentuojamas kūrimo veiksmas, galutinis rezultatas tik pasekmė. Dekonstruktyvistinio dizaino procesas sąlygoja profesinį tarpdiscipliniškumą, kuris reiškia sistemingą skirtingų disciplinų bendradarbiavimą, keičiant tradicines dizaino objektų kūrimo sistematikas ir jų taikymo tvarką, būdus ir metodus. Dėl realizacijos sudėtingumo dauguma objektų yra eksperimentai, jų pavidalas nėra tiksliai žinomas ir suvokiamas. Siekiant realizuoti sudėtingus dekonstruktyvistinio dizaino objektus iš pradžių išrandami nauji įrankiai ir priemonės, todėl kuriant objektą dekonstruojamas ir procesas. Dekonstrukcijos realizacija sąlygoja dizaino įrankių tobulėjimą, praplečia galimybes, iš naujo išrandamas procesualumas, sukuriamas unikalus ir inovatyvus produktas.

[1]  Verganti‪ Roberto, Design Driven Innovation: Changing the Rules of Competition by Radically Innovating What Things Mean, Harvard Business Press, 2013, p. 156-180.

‪Stamm Bettina‪, Managing Innovation, Design and Creativity, Publisher: John Wiley & Sons, 2008, p. 70-83.

Goel A.K., Design, analogy, and creativity; Georgia Inst. of Technol., Atlanta, GA, USA, 2002, p. 45-54.

The Impact of Culture on Creativity,  A Study prepared for the European Commission (Directorate-General for Education and Culture), 2009.

[2] Swann P. and Birke D., How do creativity enhance business performance ? A framework for interpreting the evidence, Think piece for DTI Strategy Unit , Final report, Nottingham university Business School, 2005, p. 67

[3] Florida R. , The Rise of the Creative Class, New York: Basic Books, 2002, p.20-21

[4] DTI, Creativity, Design and Business Performance, DTI Economics Paper No.15, 2005, p.78

[5] New Zealand Design Taskforce, Better by design (2003) – verslo tobulinimo programa, vygdoma kartu su Naujosios Zelandijos prekyba ir įmonėmis. Programa dirba su Naujosios Zelandijos įmonėmis, siekia padėti joms panaudoti dizainą, kaip kūrybišką savo verslo dalį.

[6] Bitard P. and J. Basset , Design as a tool for innovation, INNO-GRIPS Mini Study 05, 2008, p.34.

[7] Power D., The Future in Design: The Competitiveness and Industrial Dynamics of the Nordic Design Industry, Uppsala, Sweden: Centre for Research on Innovation and Industrial Dynamics, 2004, p. 89.

[8] Swann P. and Birke D., How do creativity enhance business performance ? A framework for interpreting the evidence, Think piece for DTI Strategy Unit , Final report, Nottingham university Business School, 2005, p. 67.

[9] Tether B., Design in Innovation: Coming out from the Shadows of R&D?, Presented at DTI Event to launch the results of the UK Innovation Survey 2005, London, 2006, p. 15.

[10] Lambert R., Measuring and modelling design in innovation, Presented at Blue Sky II: What Indicators for Science, Technology, and Innovation Policies in the 21^st Century? – OECD and Statistics Canada, 2006, p.112.

[11]  Rehn Alf and De Cock Christian, Deconstructing Creativity, Forthcoming in T. Rickards, M. Runco & S. Moger (eds.), Routledge Companion of Creativity. London: Routledge, 2011, p.6-8.

[12] Rehn A. and Vachhani, S., Innovation and the Post-Original: On Moral Stances and Reproduction,  Creativity and Innovation Management, 15(3), 2006, p. 310-322.

[13] A Priori (lot. nuo pat pradžių) – nepriklausantis nuo patyrimo išankstinis teiginys.

[14] Derrida J., Margins of Philosophy, trans. Alan Bass (1972) Harvester, Brighton, 1988, p. 65.

[15] Ibid., p. 68.

[16] Grosz E. and Eisenman P., In-Between: The Natural in Architecture and Culture, Architecture From The Outside: Essays On Virtual And Real Space, ed, Elizabeth Grosz , Peter Eisenman and E. A. Grosz, MIT Press, USA, 2001, p: 91-107.

[17] Dichotomija – padalijimas kokios nors visumos į dvi dalis ir tam tikru atveju kiekvienos iš jų – vėl į dvi dalis ir t.t.

[18] Eisenman P. The House of Cards, Oxford UP, New York, 1988, p. 56.

[19] Saussure F. Course de Linguistique Générale, (Wade Baskin Trans.), (Charles Bally, Albert Sechehaye with Albert Riedlinger, Ed.), New York: The Philosophical Library Inc. New York: McGraw Hill, 1966.

[20] Iterability  – gebėjimas pakartoti dekonstrukciją, kaip ženklą skirtinguose kontekstuose. Terminas pavartotas J. Derrida esė „Signature Event Context“(1988).

[21] Norman D., Emotional Design: Why We Love (or Hate) Everyday Things,  Basic Books, 2004, p. 90.

Raktiniai žodžiai: dekonstrukcija, Dekonstruktyvistinio dizaino poveikis, dekonstruktyvistinis dizainas

Susiję įrašai

Dekonstruktyvaus konceptualizmo santykis su fotografija ir pramoniniu dizainu →

Pramoninis dekonstruktyvistinis dizainas →

Prie pesčiųjų perėjų statomi nauji krepšinio lankai! →

Meno projektas: dekonstruojami plyšiai miesto struktūroje (galerija) →