Ar per atostogas atsiras laiko pasvajoti?
Vasarai atėjus džiaugsimės šiltais orais, galimybe ilgiau pamiegoti ir žinoma paatostogauti. Atostogos – toks magiškas ir viliojantis laikas. Bet ar visiems jis tik džiaugsmo kupinas?
Daugelis tėvų dar iki vasaros pradžios jau pradeda sukti galveles, ką mažieji turtai veiks vasarą, kur jie bus tuo metu, kai tėveliai dirbs…? ir kokias išeitis renkamės?
Jei turime senelius, kurie gali priimti savo anūkus pasisvečiuoti kaime ar sodyboje, dalis vasaros rūpesčių sumažėja. Tačiau ką daryti tiems, kurie apie tokią pagalbą tik pasvajoti gali?
Išeitis yra. Tai pačios įvairiausios stovyklos, pradedant dienos stovyklomis netoli namų, į kurias savo vaikutį ryte reiks pristatyti o vakare pasiimti, ir baigiant pačiomis įvairiausiomis, skirtingų modelių stovyklomis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tačiau , kaip žinias, visos stovyklos turi savų pliusų ir savų minusų. O deja dažniausias minusas rūpintojėliams yra – piniginis. Nes visos stovyklos kainuoja, ir dažnu atveju – nemenkas sumas. Pasidairius po stovyklų kaleidoskopą, už akių užkliuvo „Svajonių stovykla“. Vien pavadinimas kalba pats už save. O pasižvalgius po stovyklos interneto svetainę, vaizdas pasidarė dar labiau viliojantis.
Šios stovyklos tikslas, ne tik leisti vaikams pajausti pašėlusią vasarą, bet ir pasėti svajonių realizacijos grūdą. Kas gi tai? O tai labai paprasta. Stovykloje vaikams bus leidžiama prisiliesti prie pačių įvairiausių sričių: sporto, meno, mokslo… Per pamainą vaikai , kurie nemoka plaukti, bus to mokomi profesionalaus trenerio, tie, kuriems patinka šokti ir dainuoti, kartu statys specialų šokį vietoje kuriamam spektakliui, kuriame vaidins, šoks ir dainuos patys poilsiautojai. Kiekvienas vaikas galės parodyti savo talentą ir bus įvertintas. Daugiau informacijos pateikta internetinėje svetainėje www.svajoniustovykla.lt
O štai kokios stovyklos buvo prieš 30 metų.
Savo prisiminimus papasakojo 5 vaikų mama Jolita.
„Kai buvau vaikas, beveik visas vasaras leidau pionierių stovyklose. Ir ne todėl, kad buvau prisiekusi pionierė. Tiesiog kitokių stovyklų tais laikais nebuvo. Mes keldavomės žadinami pionieriško trimito garsų, tada eidavome į rikiuotę, kur visi žygiuodavome ir traukdavome pionieriškas dainas. Paskui be abejo būdavo privalomas pietų miegas, net ir vyresniems 😀 Ai beje, prieš miegą būdavo pietūs – kokia nors pavandenijusi daržovių pieniška (!) sriubas , koks nors žuvies kotletas ir tragiškiausias obuolių kompotas… Reziumuojant – maistas būdavo tragiškas. Po pietū pogūlio eidavom kažką veikti grupėse, arba vėl mokintis žygiuoti bei skanduoti… Bet nepaisant visko, ką parašiau, galiu pasakyti, kad mums būdavo smagu, ir į tas stovyklas norėdavau važiuoti vėl ir vėl. Kodėl? Nes ten susirasdavau krūvas draugių , su kuriom paskui ištisus metus susirašinėdavau, ten visada būdavo „crazy“ vadovai, kurie su mumis kaskartą „suvaikėdavo“, ten buvo tas nerūpestingas vasaros laikas, kuris prabėgdavo kosminiu greičiu.
Dabar pati auginu krūvą vaikų , ir puikiai žinau vieną dalyką – vaikai turi turėti ką veikti. Ar tai bus vasara, ar žiema – nesvarbu. Vaikai, tiesiog slampinėdami gatvėse nueis būtinai ten kur negalima, susidraugaus būtinai su tuo, su kuo geriau jau nedraugautų. Todėl mano akimis – vasaros stovykla – tobula išeitis tiems, kurie negali su visa šeima tūnoti prie ežero, jūros ar galų gale savo kaime…“
