Aurelija Norkūnaitė: dievinu veidus, juose slypi istorijos!
Aurelija Norkūnaitė save įvardina, kaip iliustratorę ir labai džiaugiasi netikėtai gimusia savo darbų paroda. Menininkės darbų parodos „Galvos“ atidarymas, jau ryt (03 11) 19 val. kiek neįprastoje tam vietoje, ispaniškame restorane „Lizarran“.
Kalbiname Aureliją, apie kūrybinius įkvėpimus, kūrybiškumą bei pačią parodą.
– Kaip tavo gyvenime atsirado kūryba?
– Kūryba – labai abstraktus žodis. Mąstant bendrai, mano galva, žmogus nuo vaikystės (greičiausiai įtakojamas šeimos, tėvų) dar labai ankstyvame amžiuje išmoksta į pasaulį žvelgti per kūrybiškumo prizmę. Visai nebūtinai itin menišką. Kūrybiškai galima gaminti maistą, rašyti rašinius ar net spręsti šeimyninius barnius. Matyt, būtent taip man ir nutiko. Abu mano tėvai muzikai, dainininkai, mokytojai, rašytojai, nenuoramos, aktyvistai ir totalūs kultūros „fanatikai“. Negaliu prisiminti, kodėl, o juolab kada, į viską ėmiau žiūrėti „kūrybiškai“, tai niekada neatėjo į galvą – viskas vystėsi natūraliai.
Kaip būtent tai nutiko man? Kažkaip.. dar visai mažumėj, kai visi tau ligi kelių, belakstant tarp choristų kojų bažnyčiose, slampinėjant mamos kuruojamame muziejuje, bevaikštant į įvairiausius teatrus, klausantis pasakų, tėvų ar sesers skambinamo pianino, galiausiai, minant pirmus mokslo žingsnius Čiurlionio menų mokykloje, ėmiau ir su tokia srove išplaukiau į vandenis, kur kūryba tapo gyvenimo būdas kiekviename žingsnyje, o visa tai, kas ją žaboja – prėska duona, kurios niekada savo noru nesidedu į lėkštę.
– Kūrybiniai įkvėpimai?
– Vis pasikartodami įvairių žmonių lūpose skamba žodžiai: „niekada neužmerk akių, kur nors važiuodama, dairykis eidama gatvėje, nenustok stebėjusi, niekuomet nežinai, ką pamatysi“.
Labiausiai įkvepia smulkmenos, ypač žmonėse. Vienas mano mėgstamiausių užsiėmimų – spoksoti: į praeivius, jų eiseną, rūbus, veido bruožus, tempą, mimikas, manieras, elgseną, į keleivius viešajame transporte, žmones kavinėse ir panašiai. Aš dievinu veidus. Juose slypi istorijos, kartais vienos dienos, kartais viso gyvenimo.
Kitas itin reikšmingas, niekada nesenkantis įkvėpimo šaltinis – knygos. Visuomet ką nors skaitau. Ypatingą vietą mano gyvenime užima pasakos, latvių pasakos, lietuvių legendos ir padavimai, Haufo pasakos, Anderseno pasakos. Kodėl? Visos knygos sklidinos veikėjų, su labai ypatingomis detalėmis, bruožais ir istorijomis.
Na ir paskutinis lobis – internetas. Prie To žodžio nėra daug ko pridurti, čia susipina, filmai, nuotraukos, muzika, žinios, naujienos, senienos…
– Kaip gimė idėja sukurti būtent tokio pobūdžio darbų paroda?
– Gimė visai netikėtai, tiesiog, bendraujant. Gediminas („Lizarran“ direktorius, aut. pastaba) vienas iš tokių žmonių, kuriuos sutikus gali kalbėti apie bet ką, ir vis viena išsiskirsi, kažkaip įkrautas energijos veikti. Toks jo veidas: visada budrus, su šypsena, o akyse rytojus. Taigi besišnekučiuodami, ėmėm ir suplanavom parodą. Idėja iliustruoti meniu atėjo su padavėju. Prie stalo sėdėjom aš, Gediminas ir dar vienas kompanionas išmaišęs gerą gabalą pasaulio, visi išsirinkom kažką skirtingo. Tai ir pagavo. Tik detalė. Jau vėliau, atsiverčiau meniu ir ėmiau skaitinėti jį kaip knygą. Atsisėdusi mąsčiau apie žmones, ir jų pasirinkimus, bendrai apie Ispaniją. Taip vedžiau sąsajas (žinoma, asmeniškai interpretuotas) tarp to, kokie esame, ir to, ką valgome. Galiausiai atsidūriau piešimo procese ir kažkam užklausus, ką veikiu, atsakiau: „Piešiu pagyvenusį vyrą ir įsivaizduoju, kad jis – tai virtas aštuonkojis“. Tada galutinai supratau, kad elgiuosi teisingai. To, kaip gyva nesitikėjau kam nors pasakyti, tad ar galima skųstis, kai gyvenimas nuolat tave stebina leisdamas vaizduotei šitaip plėsti akiratį.
– Ką nori perteikti žmonėms savo darbais?
– Labai sunku įvardinti, matyt, mažmožio svarbą. Dirdama siekiu prakalbinti akimirką, smulkmeną, pavienį atminties kadrą. Stabdyti ir atkoduoti tą informaciją, kuri galvoje plaukia neįvertinama. Mano nuomone, visai neprivalu piešiniais „nukauti“ badą, marą ar karą. Jei esate žiūrėje pro mikroskopą, galimas daiktas pastebėjote, kad dar nepriglaudę akies prie žiūrono, jau esate susidomėję. Juk ten tai, ko plika akimi nepamatysi. Tokios ir yra tos detalės ir smulkmenos. Į jas atidžiai nepasižiūrėję, niekada nesužinosime, apie kokią didelę visumą jos gali papasakoti. Juolab, šiandien spoksoti į kiekvieno batraištį, švarką, susikūprinimą, ne visi turime laiko ar noro. Kita vertus, kartkartėm visai ne pro šalį valgant nustoti galvoti apie pirkinius, autoservisą, laiškus, susitikimus, politiką ir pastebėti vieną kitą mažmožį, jie dažnai gali suteikti netikėto džiaugsmo.
– Kūrybos vieta. Ar tau svarbu kur, kokioje aplinkoje kurti? Ar tai šiais technologiniais laikais nebeturi reikšmės?
– Savaime suprantama. Nors man patinka ieškoti įkvėpimo publikoje, visai nedegu noru piešti gatvėje. Man reikia lempos, stalo, kedės, kompiuterio, muzikos, kavos puodelio, antro ir visų savo įrankių: pieštukų, trintukų, dažų, iškarpų, teptukų, plaktukų, karoliukų – visokių niekučių, kuriuos pažįstu taip pat, kaip geriausius draugus. Dirbdama leidžiu sau laisvę, ir norėdama sukurti atitinkamą efektą tiksliai žinau, į „kuriuos“ draugus kreiptis. Nei viena šių iliustracijų nepradėta be „Rudo Flamingo“- tokio pieštuko, kuris atsakingas už odą. Jei nubloškiu jį kur į šūsnį kitų pieštukų, dairausi tik to vieno, lengvai jį pastebiu. Ir tokių vienintelių daug, jie visi asmeniniai – moka vieną arba kitą. Labai sunku gerai, sklandžiai dirbti, jei turi persikelti į kitą erdvę, o neatsinešęs ar praradęs kokį svarbų įrankį, kartais jautiesi kaip pametęs piniginę.
Antra vertus, dirbu piešdama gyvai, o vėliau šlifuoju dirbdama kompiuteriu. Ir tais atvejais, kai jautiesi užsisėdėjęs namie, prilipęs prie vienos ir tos pačios kėdės, galima supakuoti kompiuterį, planšetę ir džiaugtis technologiniais laikais, kai toliau darbą gali tęsti ir mėgstamoje kavinėje, knygyne ar kartu su draugu.
– Linkėjimas parodos lankytojui.
– Pamiškit viską, ką perskaitėt ir eidami žiūrėti parodos matykit „savo” smulkmenas. Piešiau maistą, nupiešiau galvas, dirbdama spėjau ir taurę vyno išlenkti, ir apsipykti, ir prisijuokti, ir pavargti, ir atsigauti. Visa tai irgi ten. Valgydami pietus darbo pertraukos metu, pakelkite akis ir prisiminkite, jog tas pats skonis, maisto, akimirkos gali būti visiškai kitoks, jei tik norėsite. O jei atėjote ir nežinote, ko norite – prisėskite, peržvelkite parodą ir užsisakykite tą paveikslą, kuris labiausiai patiko, skanaus!
Užsukite į parodos atidarymą, jau ryt 19 val. ispaniškame „Lizarran“ restorane.
Renginys nemokamas.
Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/events/230763053769314/
Susiję įrašai
Muzikiniai atradimai: grupės „Slowtrip“ ir „Virsmai“ →
„Meno niša“ – Elenos Balsiukaitės – Brazdžiūnienės tapybos paroda →
Antradienio eksperimentas: populiarios dainos „apvilktos“ džiazo ritmais →
