Meno projektas: dekonstruojami plyšiai miesto struktūroje
Suvokiant žmonių erdvinį judėjimą, kaip vieną iš esminių miesto formavimosi prielaidų, ir pripažįstant šio veiksmo lemiamą prioritetą, nagrinėjami kintančios miesto struktūros tarpekliai, urbanistiniai plyšiai, kurie erdviškai ir morališkai trukdo judėti mieste.
Miesto plyšiai – tai destrukciniai reiškiniai ir miesto elementai, kurie atskiria ir skaido erdvę, taip skatindami atskirtų dalių konkurenciją, bei sukeliantys komunikacijos problemas. Šie destrukciniai plyšiai veikia ir nulemia įvairiausių urbanistinių struktūrų atsiradimą, raidą, o kartais net reikšmės praradimą ir visišką sunykimą.
Destrukciniams plyšiams miesto struktūroje tirti, atskleisti jų problematiką naudojamas dekonstravimo metodas. Dekonstravimas – tai paieška kitokių erdvinių prasmių, kurių galbūt nepastebi ne tik individas, bet ir patys miesto erdvių kūrėjai. Štai čia ir pasitarnauja dekonstravimo metodas, kurio pagalba ardomos, išsklaidomos įprastos stereotipinės miesto viešųjų erdvių prasmės. Dekonstrukcija suvokiama kaip antiteorija, kaip ankstesnių teorijų ardymo veiksmas. Ji nedisponuoja teorijai būdingomis aiškiomis nuostatomis ir terminais, o yra kuriama kaip metafizinio mąstymo dekonstravimo programiniai pasiūlymai. Norint suvokti destruktyvių erdvių prasmę ir problematiką reikia jas dekonstruoti, pakeičiant individo bei visuomenės pasąmonėje nusistovėjusias miesto viešųjų erdvių prasmes.
Daugybę destruktyvių linijinių plyšių mes kertame kiekvieną dieną judėdami tarp miesto erdvių, tačiau jose ilgai neužsibūnam, nes svarbiausias tikslas yra saugiai pasiekti kitą urbanistinio kranto pusę. Destrukcinio plyšio erdvė nerealizuojama, nes neigiamas poveikis tiesiog neleidžia joje ilgiau užsibūti, todėl dažniausiai šios dinaminės miesto erdvės įvardijamos kaip tranzitinės ir suvokiamos dvejopai: visų pirma tai tranzitinė erdvė, nes ją kertame norėdami pasiekti kitoje pusėje esančią erdvinės struktūros dalį, antra – tai dinaminio judėjimo kupina sfera, kuri pati yra kaip destruktyvus tranzitas. Destrukciniams miesto plyšiams yra būdinga egzistencinė lūžio riba, kurioje einant iš vienos erdvės į kitą trumpai laiko prasme galima pajusti aplinkos, socialinį ir kultūrinį kontrastą.
Norint geriau suvokti urbanistinį tokių destukcinių plyšių kontekstą juos galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: pirmoji grupė destrukciniai makro plyšiai – tai stambūs atskiriantys veiksniai arba reiškiniai, dažniausiai tai natūraliai susiklostę gamtiniai procesai, tokie kaip upė, ežeras, kalnas, krateris, duobė, tačiau kartais tai gali būti ir labai dideli urbanistinės infrastruktūros elementai, tokie kaip geležinkelis. Antroji grupė tai smulkūs, urbanistiniai miesto elementai – destrukciniai mikro plyšiai.
Geras tokių mikro plyšių pavyzdys yra požeminės pėsčiųjų perėjos mieste, kurios dažniausia nėra malonios, kelia neigiamas asociacijas, bet veikia kaip sujungianti tranzitinė destrukcinė erdvė. Prisimenant tranzitinę destrukcinių plyšių reikšmę mieste, juos galima taip pat skirstyti į skiriančius – upė, krateris (natūralūs gamtiniai), gatvė, geležinkelis (infrastruktūra, transportas) ir sujungiančius – tiltai, tuneliai, požeminės pėsčiųjų perėjos (inžineriniai tranzitiniai), siauros uždaros bei atviros erdvės, aklavietės. Šie visiškai skirtingas funkcijas turintys destrukciniai elementai veikia taip pačiai, nes turi egzistencinio lūžio ribą, kurią kirtus arba perėjus aiškiai atsiskiria nevienodos miesto struktūros dalys. Abiem atvejais tai ta pati negatyvi ir trumpalaikė tranzitinė erdvė. Toliau tęsiant destrukcinių miesto plyšių skirstymą galima paminėti tai, kad šie erdviniai trūkiai skiriasi savo dinamika. Kaip pavyzdys, upė, kuri suvokiama kaip teigiamas elementas mieste, bet kartu yra ir pasyvus, ardantis bei skiriantis veiksnys. Arba miesto susisiekimo infrastruktūra, kuri nuolat pulsuoja, todėl gatvė yra dinaminė skirianti erdvė.
Kaip gyvenamosios mikroerdvės reprezentantas ir geopolitinės makroerdveės agentas, miestas yra pereinamoji grandis tarp skirtingų žmogaus veiklos tam tikroje erdvėje planų. Šis vaidmenų pasikeitimas drauge su komunikacinių kanalu,̨ tinklų persidengimu miestą apibūdina kaip daugiasluoksnį negatyvą, kuris keičiasi sąveikaujant vidaus erdvėms. Miestą galima apibrėžti, kaip įvairių vietų, kurias sukabina ir kartu skiria komunikaciniai kanalai, visumą, todėl šis urbanistinis junginys apibrėžiamas gyvenamosiomis vietomis, kurios apima tiek privačias, tiek viešąsias erdves. Privatumo ir viešumo vaidmenų kaita taip pat gali būti traktuojama kaip komunikacija, suporuojanti bendrijos ir individo sąveiką, kuri reikalauja tam tikro erdvumo. Individas yra nedalus, sudarydamas su savo gyvenamąja vieta sąjungą̨, kurioje jis juda siekdamas įgyvendinti savo egzistenciją. Vadinasi, žmogus yra kaip tam tikrų bendrijų bei jų erdvių mazgas. Destrukciniai miesto plyšiai meno projekte nagrinėjami per individą ir pateikiami kaip vieta, kurioje patiriama ir suvokiama egzistencija plačiąja prasme, nes čia asmuo suvokia ir įgyvendina ne tik savo egzistenciją.
Meno projektas
Dekonstruojami plyšiai miesto struktūroje
Projekto svetainė / miestoplysiai.carbonmade.com
El. Paštas / miestoplysiai@gmail.com
Meno projekto blog’as / http://ilblog.weebly.com/blog.html
Projektas svetainėje / Facebook
Susiję įrašai
Kviečiame į seminarą „Menų programos/projektai pataisos įstaigose” →
